Nuo meilės niekur nepabėgsi,
Jinai tave visur pavys.
Ją lyg perkūniją ar giesmę,
Lyg potvynį girdėsi vis.

Nuo jos drebės po kojom žemė.
Ji kaip vulkanas prasiverš.
Ir tu jos prigimtį neramią
Pajusi skaudžiai ant savęs.

Virš debesų pakilsi - saulė
Tau meilę būtinai primins.
Ir požemio tyliam pasauly
Ji iš tamsos kalbėti ims.

Dar tau vaidenas žalias krantas,
Kur meilės nėr... O aš juokiuos...
Širdis - tas meilės diversantas -
Sekios tave be atvangos...

Nuo amžių vakare prie stalo dviese
Kaip angelas naminis lempa tvieskia,
Apgaubki angele šviesa švaria
Ir saugoki du žmones vakare.

Diena primargino, nesužiūrėsi
Pavargom mes nuo visokiausių „pa"
Mes nieko nekalbam, mes sėdim dviese
Pačia sunkiausia šnekamės kalba.

Kažkas pakito, būtinai pakito.
Žvaigždynų sandaroj, o gal veiduos.
Gal mudviejų nebėr, bet visados
Du žmonės sėdi vienas priešais kitą.

Ak meile tu beteise,
Kokia tu man šviesi!
Ateisi? Neateisi?
- - - - -
Esi.
Esi.
Esi.

Atsigręžk,
Leisk mano lūpoms
Kalbėti dabar,
Kai tavo lūpos mano
Nevykėlę sielą vis keikia...
(R. Girkontaitė)

Jei svetimos lūpos Tau širdį sudrums
Nereikia many atleidimo ieškoti
Toks mano vienintelis noras, kad mums
Nebūtų ko slėpt, nei žinoti.
(M. Putinas)

Girgždančiais laiptais aukštyn
Vos ne vos kerėblina meilė
Štai prisėda aikštelėj pritrūkusi kvapo
Ji jau sena ir bejėgė
O likimas tas raišas nuskurėlis
Klibikščiavęs žemyn pastebi ją
Ir prisėda šalia ir žodis po žodžio
Juodu susipažįsta ir
Netgi išgeria šlakelį vyno
Dabar meilė jau labai užsiėmus
Ji verda ir skalbia
O jis net sulinkęs velka maišą pareigų
Ir kiekvieną dieną parduoda tuščius butelius
Vakarais juodu drauge žiūri TV
Ir jiems tikriausiai gera

Meile, nelaiku atsiradai,-
Neturiu tau laiko nei lėšų...
Užrašų knygelėje - seni vardai,
O širdy naujus jausmus nešu.

Meile, viską nutarei pakeist,
Kaip ir dera meilei - iš esmės.
Tiek grožybių man jau prisakei,
Kad netenka praeitis prasmės.

Meile, aš manau nepasiduot,
Atsispirt visiems kerams žadu,
Kai artėja įprastas ruduo,
Tai velniam tiek daug gražių žiedų.