Tetuk,
Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim,
Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių,
Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum,
Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų!

Senelis eina pamažu.
Senelis kalba - man gražu.
Kalba kalbelė prakilni.
Žodelių muzika švelni.
Nešauks, nerėks balsu žvarbiu.
Senelį myliu ir gerbiu.
(Martynas Vainilaitis)

Idealo tavy neieškojau,
Dėkui tau vien už tai, kad buvai,
Kad išmokei "stovėti ant kojų"
Ir visad pirmas ranką tiesei...
Kad tavieji namai tapo mano
Nuostabiausiu vaikystės lopšiu,
Kad parodei man pavyzdžiu savo,
Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.

Užtrauk, tėveli, linksmą dainą,
Tą, kur dainuodavai po darbo vakarais.
Aš noriu įsiminti tavo veidą,
Prisėst ant kelių lyg vaikystėje kadais.
Bet mano vietoj anūkėliai sėdi,
Ir gera juos matyt tavam glėby.
Linguoja senas klevas palei svirtį
Ir pinasi šiltų jausmų gija širdy.

O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,
O, kaip norėčiau saulę Tau delnuos atnešt,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest.

Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai - ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.

Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra - tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu.
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.