Kartą vienas protingas profesorius universitete uždavė savo studentams tokį klausimą: „Ar visą tai, kas egzistuoja, sukūrė Dievas?“

Vienas studentas drąsiai atsakė: „Taip, sukūrė Dievas“.

„Dievas viską sukūrė?“ – paklausė profesorius.

„Taip, sere.“ – atsakė studentas.

Profesorius paklausė: „Jeigu Dievas viską sukūrė, reiškia, Dievas sukūrė blogį, jeigu jau blogis egzistuoja. Ir pagal tą principą, kad mūsų darbai parodo, kas mes esame, reiškia, kad Dievas yra blogis“.

Studentas nutilo, išgirdęs tokį atsakymą. Profesorius buvo labai savimi patenkintas. Jis pasigyrė studentams, jog dar kartą įrodė, kad tikėjimas Dievu – tai mitas. Nes sąvokos „Dievas“ ir „blogis“ prieštarauja viena kitai ir viena kitą paneigia.

Jurginės - pirmoji gyvulių išginimo diena.
Senovėje lietuviai žemdirbiai šią dieną kepdavo duoną, skirtą prosenelių vėlėms ir žemės dievybėms. Vėlesniais laikais ta duona buvo dalinama elgetoms, kurie turėjo mirusių protėvių prašyti gero gyvulių prieauglio ir sėkmės žemės ūkyje. Ta apeiginė duona buvo vadinama elgetų duona.
Jurginių ankstų rytą šeimininkas vieną ar du kepaliukus duonos, kuriuose buvo įkepama po 2 kiaušinius, apnešdavo aplink lauką tris arba net dvylika kartų. Paskui vieną iš jų užkasdavo į žemę, prašydamas dievų gero derliaus, taip pat saugoti gyvulius nuo vilkų ir ligų. Antrąjį parsinešęs namo, sulaužydavo į tiek gabalėlių, kiek šeimoje yra narių ir visiems iškilmingai išdalinęs savąjį suvalgydavo.

„Pabudusi kelias akimirkas mėgausiuos tyla, aižoma tik skubrių Laiko žingsnių... Ir kambary, ir sieloje viskas bus kitaip – šviesiau, aiškiau, tyriau...

Vaikystėje tokį rytą bėgdavau pirmučiausia į kiemą ir klausydavausi, ar dar neskamba bažnytiniai varpai. Dabar jau niekur nebėgsiu – tikėjimo persmelkta širdis pati aidu kartos džiaugsmingus dūžius: „Pri-si-kėlė!“ Taigi, jau šventos Velykos!

Eidamas į laukus, pamačiau Jį nešant kryžių, o paskui Jį sekė minios žmonių. Tada ir aš nuėjau greta Jo. Jo našta stabdė Jį daugelį kartų, nes Jis buvo išsekęs.

Tada vienas romėnų karys priėjo prie manęs ir tarė: "Eikš, tu stiprus ir tvirtai sudėtas; panešk šio žmogaus kryžių".

Tai sekmadienis prieš Velykas, kuriame paminimas iškilmingas Kristaus įžengimas į Jeruzalę, kada "gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakas ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: "Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu - Izraelio karaliui!" (Jn 12, 12). Šiam įvykiui prisiminti per Verbas šventinamos palmių, alyvmedžių ar kitų medžių šakelės, vadinamos verbomis.

Šįmet minime 100 - ąsias M.K.Čiurlionio, patį ryškiausią pėdsaką Lietuvos kultūroje palikusio kompozitoriaus ir dailininko, mirties metines. 1911 m. balandžio 10 d. būdamas vos 35 - erių, Čiurlionis mirė nuo plaučių uždegimo. Palaidotas Vilniaus Rasų kapinėse.

„Aš esu pasiryžęs visus savo buvusius ir būsimus darbus skirti Lietuvai." (Iš Čiurlionio laiško broliui Povilui)

„Kas amžinybės ilgesį nori matyti spalvomis pavaizduotą, kas nori jį girdėti išreikštą garsais, kas kosmoso artumo pajautime ieško savo religijos, tas tegul vyksta Kaunan į svečius pas Čiurlionį. Jo paveiksluose gaudžia vargonai: eik šen, eisime melstis Dievui, nusiausime apavą, kad mūsų pėdos galėtų liesti amžinybės pievą. Būsime tylūs, tokie tylūs, kad nė viena pienės sėkliukė neišskristų iš savo namų ir mes galėtume išgirsti žvaigždžių melodijas.

1. Nesitikėk, kad tavo vaikas bus toks kaip tu arba toks, koks tu nori. Padėk jam tapti ne tavimi, o savimi.

2. Nereikalauk iš vaiko atlygio už viską, ką dėl jo padarei. Tu davei jam gyvenimą - kaip jis gali tau atsidėkoti? Jis duos gyvenimą kitam, kitas - trečiam, ir tai yra nekintantis dėkingumo dėsnis.

3. Neišliek ant vaiko savo nuoskaudų, kad senatvėje nevalgytum karčios duonos. Nes ką pasėsi, tą ir pjausi.

4. Nežiūrėk į jo problemas iš aukšto. Gyvenimas duotas kiekvienam pagal jėgas, ir, būk tikras, jam jis sunkus ne mažiau nei tau, o gal net ir labiau, nes jis neturi patirties.