Gražesnio žodžio nerandu

Už paprastą lietuviškąjį "ačiū",

Kurį išmokėt pamokų metu

Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.

Kuo daugiau išdalina kitiems,

Tuo labiau praturtėja pati.

Skleidžia šilumą savo visiems,

Neša žiburį šviesų kely.

Kas ji?

Mokytojo širdis.

Kviečia augti dvasia ir protu,

Moko būti pačiu savimi,

Ji vis žadina laisvę žmonių,

Ji vis ten, kur vaikystė žavi.

Kas ji?

Mokytojo širdis.

Iš Tavo rankų
Išaugęs medis
šaknijas ir skleidžia manyje
Pažinties šakas.

Iš Tavo akių, mokytojau,
Išplaukia debesys,

Tegul Jūsų išmintis, kūryba,
savitarpio supratimas, pasiaukojimas,
kantrybė puošia Jūsų sielas ir
uždega jose norą dalintis savo
dvasiniais lobiais su mokiniais.

Ateina laikas...
ir į tavo gyvenimą įžengia Mokytojas.
Lengvai ir žaismingai jis parodo,
kaip įminti didžiausią Gyvenimo paslaptį.

Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį "ačiū",
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjote save surast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.

Čeža lapai auksinio rudens,
Paukščių virtinės dangų graudina.
Tavo akys su liūdesiu žvelgs
Pro mokyklinį langą į tylą.
O paskui tarp senelių suolų
Ties krūva sąsiuvinių linksi
Nerimausi dėl kito klaidų