Mylėk save už tai, kad moterim gimei.
Kad jautrumu prilygsti rožės žiedui.
Už tai, kad Ievos seserim tapai.
Ir tiktai tu gali sparnus suteikti vyrams!

Vyrui gyvenime nelengva.

Kai jis gimsta, sveikinama motina.

Kai veda, žavimasi nuotaka.

Kai tampa tėvu, gėlės teikiamos žmonai.

Kai miršta, jo pensiją prašvilpia našlė!

Taip kad karščiausi sveikinimai su diena tų,

kurios visad ir visur valdo!

Mylėkime gyvenimą, koks jis yra,

su druskos sauja ir su liepų medumi.

Branginkime gyvenimą ir tuos,

kurie jame įspaudžia nuoskaudas

ar šilumą palieka atminty.

Šypsokimės gyvenimui

ir jis mums atsilieps,

sumenkindamas priešus

ir palaimindamas svajones.

Mylėkime gyvenimą už tai, kad jis yra,

mylėkime už tai, kad esame jame.

Žemės grožis - gėlių žiedai.

Gyvenimo grožis - moterų šypsenos.

Tad žydėkit ilgai ilgai.

Ir džiuginkite savo artimus

moterišku gerumu, švelnumu...

Kažkur toli -
Vos gali ją pasiekti ranka.
Kažkur arti -
Gretimoj galaktikoj, už tūkstančio šviesmečių.

Tokia sava -
Kaip chroniška, neišgydoma liga.
Visų ir niekieno.
Kažkur pusiaukelėj - tarp velnio ir tarp viešpačio.

Ištikima Penelopė. Dieviška Elena. Medėja baisi.
Kas tu esi?
Okeano gelmė. Kalnų viršūnė. Mėnulio nematoma pusė.
Kuo tu būsi?

Klausimas be atsakymo. Atsakymas be klausimo.
Visata.
Vakar ir šiandien. Rytoj ir poryt.
Visada.
(A. Baltakis)

Dienos nutolsta.
Metai nubėga.
Žemėje švinta ir temsta.
Moterys amžiais
Žavios palieka.
Moterys amžiais nesensta!

Moterys trokšta
Grožio ir meilės.
Skamba joms ritmai
Muzikos smagūs,
Moterų garbei
Dainos ir eilės
Ir sukryžiuotos
Riterių špagos.

Moterys džiaugsmą
Nešti mums skuba.
Moterų balsas
Auksu mums skamba.
Moterys myli,
Kūdikius supa
Ir laimingiausiom
Žemėje tampa!

Tu man tokia atrodai:
Kaip Diurerio paveiksle - visada vienodai
Protingai ir prasmingai nuodėminga -
Tokia tu man atrodai...

Tu man tokia atrodai:
Kaip Rafaelio drobėje, neši vienodai
Ant rankų grūdą - visą žemės svorį -
Tokia tu man atrodai...

Tu man tokia atrodai:
Kaip Monos Lizos atvaizdas visus vienodai
Pajuokiantis už jų silpnumą, -
Tokia tu man atrodai...

Tu man tokia atrodai:
Kaip Remuaro drobėje, esi vienodai
Nežemiška, aukšta ir žemiškai laiminga,-
Tokia tu man atrodai...