Mūsų draugai

Poezijos skyrelis

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Dienų galugaly, brolau,

Liūdėt netinka!

Pagaliau –

Pabaigus viena,

Imant kita,

Tikėti dera – bus geriau!

Jei pasivijęs vėjas klaustų,

Kaip gyveni?

Ar šiaip priglaustų,

Šnibždėk: gerai!

Gerai.

Ge – rai...

Atodūsiu

Į Vėjo Ausį...

Bloga žinia

Neverta džiugint

Nė vieno,

Kas jos meiliai klauso!

Kantrus, o mano broli, būki,

Jeigu kalbėtum

Apie tai,

Kas tavo sieloje ne taip.

Gaida, jei muzikos pritrūktų.

Jeigu kalbėtum

Apie Tai –

Išsiųsk verčiau

Į sausio pūgą

Ranka nupiešęs atviruką –

Varnelę,

Aprengtą baltai....

   (Genovaitė Žibikienė)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Laikas šių metų rožinį jau sukalbėjo iki pabaigos...

Po mėnesį – lyg karoliuką – atiduodamas į mūsų delnus.

Gerai, kad ne visi darbai, ne visos viltys išsipildžiusios,

Vadinasi, - dar vieną metų rožinį kalbėsime.

Tik būkit kantrūs,

Kai lauksim išsipildymo trapios aušros,

Kai brausimės į šviesą per dygius brūzgynus,

Kai šauksimės pro rūką – lyg išganymo – šviesos...

Kalbėkim NAUJĄ ROŽINĮ
IR BŪKIME NUOŠIRDŪS.

   (autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Vėl tas pats kaip kasmet:

Ratu ir ratu.

Kas nors pasikeis? Bus kitaip?

Gal daugiau, gal geriau, gal šviesu...

O giliai šaltas ir aiškus – vargu.

Bet neslėpkim – yra, kaskart juk yra

Maža viltis.

Ir galvoji ramiai – nebe.

Bet palieki, visgi palieki - o gal...

Ir tik tiek gal yra

Esmė ir prasmė

Ėjimo pirmyn tuo ratu.

Gal tik dažniau vietoj „nebe“

Reikėtų sakyti: tikiu.

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Skamba laiko sidarbriniai lašai,

Paskutiniąsias senųjų metų valandas skaičiuoja.

Kiek šviesos išsinešu už slenksčio

Į pūgą ir nežinią,

Į kovą, kelius, grumtynes?

Kuo ženklini, Laike, kaktą?

Ką dainuoji vėjyje ir kelyje?

   V.Mykolaitis-Putinas

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Man nesuprantamas tas džiugesys,

Kuriuo palydime senus metus.

Ir laimė – per kažkokį praradimą...

Aš tik mąstau, kam tiek šviesos ir triukšmo,

Jei vėl ir vėl paniekinsim spalvas...

 

Degs žvakė... Kils putoti tostai,

Tuščiavidurio spindesio pilni...

Ir trankūs šūviai savyje sulydys

Minčių dar tebevirpančius sparnus...

Ir aš mąstau, kad šią triukšmingą naktį

Ne viena žvakė krūpčiodama ges

Tarytum pamesta svajonė...

Neišbaigta mintis...

Nesurasta spava...

Neišsakytas skausmas...

   (autorius nežinomas)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Paskutiniam kalendoriaus lapely

Visos viltys - ak, nebegyvos!

Juodas priekaištas - klaidos.

Ir šviesa nuo žmonių, ir negera -

Praėjai nusigręžęs...

Laša laikas sekundėm negrįžtančiom.

Paskutinis kalendoriaus lapelis

Nusileidžia ant žemės

Lyg netirpstanti snaigė -

Užklodamas amžiams

Dar vieną žymę pėdos,

Įspaustą gyveniman

Anapus metų ribos...

   (Regina Grubinskienė)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Paguoda

 

Aš noriu guosti,

O ne guostis,

Nenoriu plaukti

Į ramybės uostą.

Aš noriu būti reikalinga,

Nebūtinai linksma,

Nebūtinai laiminga.

 

Aš noriu būt gera,

Tikėti žmogumi,

Ir plaukti su žvaigždėm

Tėvynės dangumi.

 

Aš noriu guosti,

O ne guostis.

Šis mano kelias-

Atradimų uostas.

 

(V. Šulcaitė)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Ne neišeik
Pasilik dar
Juk taip liūdna
Laukti vienam
O lauke
Taip šalta
Ir nyku
Ir gatvės tuščios
Ir nėr kam priglaust

Iliuzija nesudužk nepranyk
Kaip muilo burbulas
Vaivorykštės spalvom
Aš tavęs laukiu
Bet kitą sykį
Tu nebegrįši
Niekad daugiau
O man taip norisi
Tave matyti
tai neišeik
Pasilik nors trumpam
Vienintele mano
Iliuzija
    (Arvydas Ambrasas)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

ROGĖS

 

vėl vakaras ir vėlei krenta sniegas

per amžius krito kris jis ir rytoj

prie kaimo kapinaičių varnų miegą

nutrauks žirgai praskriejantys tamsoj

ir balsas paauglės kadais girdėtas rodos

apgirtęs nekantrus snieguos ištirpstant

rogėms

maldaujamai kažkam kuždės palauk aš tuoj

 

 

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

AMŽIAUS PABAIGA. PAVĖLAVĘS?

 

diena pirmoji gan anksti dar sausis

apšiuręs priemiestis užšalęs tvenkinys

puriam sniege dvi zylės prausias

pro sandėlius pragirgžda traukinys

ir nuo karnizų smulkios snaigės žyra

ant šuns ir vienišo tvarkingo vyro

švelniom tirono akimis

 

 

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

SEGTUKAS ANT SNIEGO

 

štai ir viskas

štai ir nieko

vien tik atšvaitas ant sniego

 

tik aukštų smailų kulniukų

retos žymės tik smeigtukas

 

nejučia ką tik išslydęs

iš plaukų drėgnos pelytės

 

ak išslydęs ak ant sniego

štai ir viskas

štai ir nieko

 

 

 

Kajokas, Donaldas. Žuvusi avis: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1991.

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

***

sugrįšim į bendrąją menę

sudėsim ant kelių rankas

sėdėsime angele mano

kaip du nepažįstami – kas

be mūsų ištvert šitai gali

sudėti ant kelių rankas

šypsotis ir švytinčioj salėj

užpūsti save kaip žvakes

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

nostalgija (veidrodžiai)

 

nieks man jau negali pasakyti: „Nieks

tau jau negali pasakyti: „Nieks man jau

negali pasakyti: „Nieks tau jau negali

pasakyti

– kaip sninga kaip pusto

– daugiau nebebus to

nieks man jau negali pasakyti

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla -
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys...
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk -
ir lauk.
   (Henrikas Nagys)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Mt 16, 1

 

štai takas, juo skubančios moterys trys

ryšely aliejai kvapnioji mira

štai aš ir paklydus avelė aušra

nes meilė galbūt ir yra mirtis

kurios galbūt ir nėra

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Mano valtis prikritus žiedų

 

tyliai plaukia į deltą išplitusią

 

plaukia valtis tarp medžių baltų

 

jau toli nuo kitų atsilikusi

 

jie tolyn ir tolyn nuo manęs

 

vis tyliau krykščia, iriasi, barasi

 

vis tyliau bedainuoja dainas

 

kaip vergai kad dainavo galerose

 

ir nutyla visai - tarp žiedų

 

plaukia valtis į deltą išplitusią

 

tyliai plaukia toli nuo visų

 

taip toli kad net neatsilikusi

 

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo...

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas.
    (Henrikas Nagys)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

MEILĖS SONETAS

 

gyvenimas tai du aukšti krantai

įaugę viens į kitą visgi upė

tarp jų vingiuoja supasi žiedai

jos bangose ir sunkią šviesą supa

 

šiame krante keleivis aname

šešėlis slenka tik į kitą pusę

diena naktis diena naktis diena

ir fleitos jau lapus į upę pučia

 

išmokyki o meile ir mane

ištvert neperprantamam buvime

krantų lakštingala išmokyk suokti

 

ne tai kalbi ne tai arba ne tai

aš tegaliu išmokyti tiktai

vienintelio stebuklo – neišmokti

 

Donaldas Kajokas

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

beveik novelė

 

melsvuoja pro obelį vakaro snaigės

verandoje sėdim lyg dievą nuvylę

jau metas sakau ši diena regis baigės

tu krūpteli, žvilgsnis nuo rankų pakyla

ir ištari bet jau ne man tyliai tyliai:

melsvuoja pro obelį vakaro snaigės

/D.Kajokas/

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Tylinčiųjų yra karalystė.

Šimtmečius tyli sustingę miestai

Amžinas meilės judesys
Žvilgsnis pro langą
Amžinas žingsnis per slenkstį
Žodis, kyšantis iš pusiau pravirų lūpų

Amžinas išdidumas ir skurdas
Lietus pakibęs virš ištroškusios žemės
Ir amžinai tas pats kiemsargis
Kas rytą tingiai slampioja
Su šluota rankoje

Bet jis iš kitos karalystės

      Rimvydas Stankevičius
*****
           Apology.

Žvaigždes juodai užtapiau
Atleisk
Negalėjau užmigti
Eiti ir klupti ir eiti tavęs pasitikti
Ten kur toli kur skaudžiau ir tikriau
Aš nepabūgau aš tik nutilau arba tarkim miriau
Ir patikėk netgi šitai net šitai galėtų turėtų užsnigti

     Rimvydas Stankevičius
******

              Vėjas

Vėjo nėra.
      Mes vėju papratę vadinti
            neatsargius tamsos judesius,
                     nerimo slinktį,
meldų beprasmes šnekas...
Kartais – medžių šakas,
      kai jos nebežino, kur dėtis
                    nuo mūsų buvimo.
Žvarbiąją baimę mirties
                    (greitėjantį pulso kalimą)...
Nors išties
                    jos, kaip ir vėjo, nėra.
Tai tik prietaras.
Plaikstoma baimės skara,
                        pro kurią,
vos tik pajutę mūs lūpų artėjimą,
dangstotės, šnabždat: koks vėjas, koks vėjas...

         Rimvydas Stankevičius
*****
          Užstalės daina

Visos mistikos baigėsi,
Baigėsi kumščiais į stalą.
„Šitaip gali nutikti tik man“
Jau seniai nuskandinta albumuos.
Ir mama jau senokai nebemala, –
Tėtė dar kala,
O sukalęs vis slepia į žemę,
O žemė vis uždera krūmais…

Šitaip brangiai mokėjom už žodį,
Už tikrąją būtį, už Dievą.
Šiandien dar daugiau mokam
Už šventą ramybę ir duoną.
Jau nebeperkam rožių,
Tik paskabom blyškių chrizantemų,
Nes draugai jau tiesiog mus palieka,
Nors taip noris sakyt, kad išduoda.

O nuvargusios žvaigždės vis krinta,
Vis išlanksto beviltišką kreivę,
Kiek nušviečia rankas,
Kurios kala ir ardo, ir kala...
Reiktų norą užminti,
Bet taip vaikiškai nieko nereikia,
Tik – į šipulius smuiką,
Ir kniūbsčias ant Viešpaties stalo…

         Rimvydas Stankevičius

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

***

 

neužauga jau lig pažastų

pieva, bulvę retai išgirstu,

šnekučiuojant su rūsio pelėsiu,

visa kita - beveik kaip anksčiau,

kiek dar liko?- rimtai nesvarsčiau,

kiek skolingas?- kažin ar suspėsiu

 

visa kita- būtuoju laiku,

gal todėl taip tyku ir jauku,

miega vėjas, kad tik nenubustų,

sidabrinė balandų šviesa,

mano motina vaikšto basa,

vis dar ieško manęs tarp kopūstų

 

Daiva Čepauskaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Noriu pasakyti – myliu,

bet gėda,dar apsijuoksiu,

todėl sakau – nekenčiu.

Noriu pasakyti – nekenčiu,

bet neturiu priešų,

todėl sakau – į sveikatą.

Noriu pasakyti – labas,

bet galiu pasakyti per garsiai,

todėl apsimetu nepastebėjęs.

Noriu pasakyti – sudie,

bet bijau, kad sugrįšiu,

todėl nieko nesakau.

Noriu nieko nesakyti,

bet bus per tylu,

todėl sakau – lyja.

Noriu pasakyti – šalta,

bet gali neišgirsti,

todėl šilčiau apsirengiu.

Noriu pasakyti – eisiu,

bet šalia nieko nėra,

todėl paprasčiausiai einu.

Noriu pasakyti – žvirblis,

bet gal ne taip supras,

todėl sakau – akmuo.

Noriu pasakyti – skauda,

bet jau sakiau,

todėl sukandu dantis.

Noriu pasakyti – smarvė,

bet negražu,

todėl nekvėpuoju.

Noriu pasakyti – velniop,

bet ir taip aišku,

todėl sakau – sriubos nori?

Noriu pasakyti – kodėl,

bet į kvailus klausimus niekas neatsakinėja,

todėl sakau – nieko, nieko.

Noriu pasakyti – gražu,

bet dėl skonio nesiginčijama,

todėl sakau – vakar.

Noriu pasakyti, bet nesakau,

nes negaliu,

o kai galiu – nenoriu.

Noriu pasakyti – noriu,

bet norai ne visada pildosi,

todėl sakau – karamelė arba šiaip kvailystė.

Noriu pasakyti – taigi,

bet tokiais atvejais nieko nesakoma,

todėl sakau – geras oras.

Noriu pasakyti – be reikalo,

bet be reikalo, šiaip sau

juk nešnekėsi…

 

Daiva Čepauskaitė „Noriu pasakyti“

 

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

LAUKIMO TIESĖ

Sutemau su laukais ir su paukščiais,

Su vakare žara sutemau

Ir, rūku nusileidusi baukščiai,

Begalybe rasoti ėmiau.

 

Drėgnos akys gilėdamos vėso

Išdalintos žaliais ežerais.

Krantuose rudo mauro puvėsį

Rijo mėnuo kauliniais nasrais.

 

Ir nebuvo kuo tylą nulyti,

Kuo paguosti skystumą spalvų.

Tik neūžauga meldų varlytė

Šildė vandenį baltu pilvu.

 

Imsiu šaukti į tolimą tolį,

Gal kas šviesą akims dar pratęs,

Gal, apsiuvusi dvyliktą brolį

Užbadysiu ir savo kaltes?

 

Lauko paukščiai už mylių nuaidi,

Taip toli nuo manų ežerų.

Aš tamsioj samanotoj giraitėj

Begalybę lyg rasą geriu.

 

Daiva Čepauskaitė

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Malda
Viešpatie!
O, kad aš visada leisčiau tau
ir kitiems kalbėti,
nes tiesa nepasakoma paprastai,
ji tik išsakoma kitam.
Duok man reikiamu momentu
truputėlį gėrio,
kad jį kam nors, kai prireiks,
galėčiau kitiems tylomis ar žodžiais atiduoti.
Suteik man giluminio laivo savybių,
kad pasiekčiau tuos,
kurie yra „dugne".
Apsaugok mane nuo baimės.
kad nepradrebėčiau gyvenimo.
Neduok man, ko noriu,
bet tik tai, ko reikia.
Išmokyk mane
mažųjų žingsnių meno!
   (A.de Sent Egziuperi)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Didumas to, kas mumyse
iš meilės auga ir gerumo!
Aukšta liepsna lig raudonumo
Įkaitinanti mus. Dvasia
ir kūnas mūsų amžinumo.

Ir tu, ateinanti su ja,
esi šviesos atsiradimas.
Į mylinčias duris beldimas.
Prisiglaudimas tamsoje.
Prisikėlimas. Nutolimas.

Tai nuo tavęs čia taip šviesu,
Nuo žodžio šitaip pasakyto.
Nuo pagalvojimo balsu:
turbūt ne dėl savęs esu -
Esu turbūt dėl ko nors kito.
     (Justinas Marcinkevičius)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Dar lig šiol nežinau, kiek turėjau,

Bet žinau, kiek kvailai išbarsčiau.

Visa tai užfiksavo Kūrėjas

Ir įvertins jis viską... Tačiau,

 

Dar lig šiol nežinau, kiek galėjau

Prisileisti likimą arčiau.

Ko svarbiausio svarbiausiam gailėjau,

Kad jis būtų svarbiausias. Tačiau,

 

Vis bandau išsiaiškint kaip vaikas,

Kas verčiau, kas greičiau, kas švenčiau...

Nors imu susigaudyti: laikas,

Jei laiku nori viską...Tačiau,

 

Suprantu, kad ir laiko neliko,

To, kurį mes dainavom anksčiau.

Jis sukumpo, apkurto, nupliko...

Ir nublunka net žodis „Tačiau.“..

 

Jonas Mačiukevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

ŠIANDIEN - NE
Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
Bet šiandien būsiu patenkintas:
kas iš to, jei liūdėsiu, kas iš to?
Kodėl pučia atšiaurus vėjas?
Kodėl turėčiau šiandien sielvartauti dėl rytojaus?
Gal rytojus išauš geras ir šviesus,
Gal rytoj dar spindės saulė
Ir neliks jokios priežasties liūdėti.
Nuo rytojaus būsiu liūdnas, nuo rytojaus.
Bet šiandien, - šiandien būsiu patenkintas.
Ir kiekvieną karčią dieną tarsiu:
nuo rytojaus būsiu liūdnas.
Šiandien ne.
   (Vaikino eilėraštis,
1941 metais rastas žydų gete)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Labai patiko šis eilėraštis vaikino...

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Slaptasis lygmuo
Kiek yra spalvų, kurių nematome?
Kokio gylio yra lapų mirgėjimas?
Kokio gylio yra gyvenimas?
Kaip giliai mes sugebam jausti?

Kiek skonių, kurių mes nepatiriam?
Kvapų, kurių neužuodžiam?
Pojūčių į kuriuos nekreipiam dėmesio?

Kokio tirštumo yra pasaulis,
Mūsų sąmonė?

Mūsų gyvenimas paslėptas nuo mūsų
Mąstyme, prote, skubėjime..
Kas paslėpė mūsų gyvenimą?

Tuščias kalbėjimas.

Klausykim vėjo.
  (Gintarė Stankutė)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

PRIE SAVO UPĖS

Kodėl esu čia,
jei norėčiau būt ten?
Kodėl tai darau,
jei norėčiau ką kitą?
Kodėl niekada apie tai nemąstau?
Kodėl man atrodo,
kad jau padarytas

pasaulis,
ir aš jo pakeist negaliu?..
Tik žiūriu pro langą
į saulę, į mėnesį,
į žemę ir sukas, ir sukas ratu
Gyvenimai mūsų
lyg vėtrungės vėjuose…
  (Gintarė Stankutė)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Aš noriu mylėti tave
Nesisavindama,
Būti su tavimi
Neįsibraudama,
Kviesti tave
Nereikalaudama,
Palikti tave
Nesijausdama kalta,
Kritikuoti tave
Nepriekaištaudama,
Padėti tau
Neįžeisdama,
Jei aš galiu tikėtis
Iš tavęs to paties,
Tuomet mes tikrai galime susitikti
Ir praturtinti vienas kitą.
        (Virginia Satir)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Pirmą kartą sutikau ją vieną,
Grįžtančią per parką takeliu.
Sužibėjo lyg dvi ugnys pro blakstienas
Akys, klausiančios: kas tu?

Bet nei vieno žodžio nepratarę
Išgyvenom visą vasarą kartu.
Susitikę žvilgsniai vienas kitą barė
Už puikumą išdidžių širdžių.

Išsiskyrėm, nė mažiausiu ženklu neparodę
Savo ilgesio ir degančios kančios,
O reikėjo tart tik vieną žodį...

Bet nebesugrįžti šiandien atgalios:
Ji veltui kasnakt pabunda, mano vardą šaukdama.
Aš tuščiai jos grįžtant laukiu kas diena.
    (Vytautas Mačernis)

P.S. nedarykit taip! gyvenam vieną kartą...:)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Dideliam žydram kambary
Du žmonės oranžiniai sėdi
Prie stalo ir laukia.
Praskrenda mėnesiai, metai,
O jie vis sėdi ir laukia
Prie balto ir mažo stalo.
Už lango mašinos. Žmonės
Barasi arba juokiasi, arba
Medžiai žydi, arba nuogi
Laukia savo žydėjimo.
Skrenda ir grįžta paukščiai
Kaip mintys.
Nugriaudžia karai. Į žemę
Susigeria kraujas.
O jie vis
Sėdi ir laukia žydram kambary -
Du žmonės -
Savo oranžinės laimės.
    (Arvydas Ambrasas)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

TAU

 

Jei tapsi tu

Kalnų viršūne,-

rūku baltuoju būti aš galiu...

Tau būsiu aš

Tyla svajinga,

Jei tapsi susimąstymu giliu.

 

Jei tapsi tu žaliąja pieva,

Aš būsiu tau

Gaivinančiu lietum.

O jei tu netikėtai

Tapsi jūra,

Pavirsiu aš krantu.

 

Nešu

Aš laimės pradžią-

Nėr liūdesio, nebėr vargų visų.

Jei kaip daina

Tu suskambėsi,-

Žinok, aš tavo žodžiuose esu.

 

O jei mane nutildys laikas,

Tu būsi man prasmė visa.

Jei tu pabusi tarsi rytas,-

Kaip saulė būsiu,

Kaip šviesa...

 

 

(Nabi Chazri)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

SENTIMENTALUS ROMANSAS

 

Aš mylėjau

Tave

Tau nežinant.

Tau nežinant

Tave aš myliu.

Mano meilė

Plati

Kaip žvaigždynai,

Kaip žydėjimas

Lauko gėlių.

 

Ar mylėjai mane,

Nežinojau.

Ar mylėsi –

Paklausti bijau.

Eisiu, eisiu,

Rugsėjui lašnojant,

Į tave

Kaip lig šiolei ėjau.

 

Vėlų vakarą,

Rudenį pilką

Tavo balsas

Pro rūką aidės.

Šauks į kelią –

Į tolimą, ilgą,

Pasitiks

Ir per naktį lydės.

 

Ir mylėsiu

Tave

Tau nežinant.

Meilė švies man

Visu tuo keliu – – –

Amžina ir šviesi

Kaip žvaigždynai

Kaip žydėjimas

Lauko gėlių.

 

(Antanas Jonynas)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Ar mylėsi mane, kai pasensiu?
Kada akys paskęs raukšlėse,
Kai sugrubusiais pirštais žegnosiuos
Ir ieškosiu tylos maldose?

Kada balsas prikims,
Kada veidą
Rankos drebančios stengsis paliest,
Kai suvysiu, lyg rožė laukinė -
Be vandens, be lietaus, be ugnies...

Kada kraujas užšals ir kas rytą
Reiks liepsnos, kad sušiltum ir tu.
Kai širdis bus pavargus daužytis
Ir kai ašaros rinksis kartu...

Ar mylėsi mane, kai pasensiu?
Kai šauks žemė priglusti žolėj,
Kada kaulai pavargę po kelio
Pailsėti norės pakelėj...

Kai blaškysis dvasia tarp pasaulių
Ir kai naktį pavirsiu paukščiu?
Ar mylėsi mane, kai išeisiu,
Tuo nežinomu niekam keliu...?
    (Sandra Avižienytė)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Pasidalinkim du kelius-
   Ir nieko nereikės dalintis,
   Ir niekada nebeužklius
   Už tavo žodžių mano mintys.

   Galbūt tada nebesopės
   Labiau, nei ištveriu nešaukus,
   Galbūt tada neberūpės
   Paliesti pirštais tavo plaukus.
 
   Gal ašara ištirps, išdžius,
   Galugerkly ledu sustingus...
   Pasidalinkim du kelius
   Ir suvaidinkime laimingus.
         (Dalia Saukaitytė)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Vasaris

Apgavikas!

Vasaros vardu žieduotu

Prisidengęs.

Šaltas, plikas

Sniego pusny

Susirangęs!

<...>

Šalta vasario saulė

Lango stiklą palytėjo,

Ir žiedai pasaulio kito

Pražydėjo, suklestėjo.

Spindi krištolo skaidrumo

Lieknos palmės ir lelijos,

Ir vijokliai, ir lapuočiai,

Ir žiedai iš saulės rūmo

Neregėtos augmenijos.

Stebuklinga, stebuklinga!

Už tų puokščių ir lelijų

Baltos žvaigždės žemėn sninga.

Tu vasari!

Nuostabus stebukladari!

Aš be apmaudo minėsiu

Tavo vardą apgaulingą.

 

(Vincas Mykolaitis - Putinas)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Kol nesutikau tavęs, aš niekad
Šito dar patyrus nebuvau:
Kad ateina meilė ir palieka
Žemėj ir širdy šviesiau.

Dideliam pasauly mažą kelią
Aš radau, pakilus su diena,
Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę
Man ant veido snigo. Aš buvau viena -

Paprasta ir nežymi niekuo,
Savo paslapties ir galios nepažinus,
Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo.

Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas -
Ir nesitikėjau, kad dievai atves
Mano mažą kelią lig tavęs.
   (Vytautas Mačernis)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Manim tikėk: gyvenime tik kartą meilės akimirka suranda mus.
Nemaža pasitaiko jų, jos tik nemato mūsų, užsimerkia…
Bet jei esi stiprus, drąsus, bebaimis,
ir šmėstelėjo laimė prieš akis -
neleisk pabėgti jai nežinomais keliais.
Išblės ta meilė paryčiais, paliks tik tuštuma.
Širdis išgirs, kada lemtis į tavo langą pasibels.
Tu nebijok jai visko atiduot, už meilę nieko juk nebus per daug.
Žūtbūt patirki meilę, kuri tik vienąkart gyvenime ateis.
Neišvaryk jos lauk.
       (Danielle Steel)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.
Negaila to, bet kai kada,
Iškilę į paviršių,

Prisiminimai drumsčias širdyje
Ir plūsta bangomis per viršų...
Tu pamiršai mane,
Ir aš tave pamiršiu.

Belieka tik refrenas dainoje -
„Bet aš jo nepamiršiu" -
Kaip vėjas vandenų paviršių
Palies švelniai tave:
Tu pamiršai mane.
   (Vytautas Mačernis)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Diena bus įprasta, rytinis šaltis

Sukaustys baltas valandas į eilę.

Tik sukalbėsim vieną „reikia keltis“

ir nutylėsim vieną „mano meile“.

Ramiai, lengvai, be garso ir be kelio

du kūnai prasilenks ir išsivaikščios,

tik spruks į dugną vėstančio puodelio

pelytės cukraus, alkanos ir baikščios.

Kaip visada šiek tiek dangaus matysis,

juo nekeliaus nei debesys, nei žąsys,

tik nutylėtas liūdesys didysis

nuslinks kaip gurkšnis, šaltas ir mažasis.

Paskui iš tolo būsim dailūs, kuklūs,

su savo nuospaudom ant delno pliko,

tik sukalbėsime kas sau „stebuklas“

ir nutylėsim – „neįvyko...

(Daiva Čepauskaitė)

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

GRAMATIKA
Tu ant kalno stataus gyveni,
Iš žodynų gelmės atkeliavus.
Aš – tik tavo papildinys,
Tiktai sinonimas tavo…

Ten, žodynų gelmėj nubudus
Ant peties, vidury nakties –
Aplinkybė tu gero būdo,
Priežastis be jokios priežasties.

Kai ant kalno dūmelis rūksta,
Tai pakalnėje tirpsta sniegas.
Be tavęs sakinys nutrūksta,
Iš gyvenimo daugtaškis lieka.

Knygos barsto lapus ant kelių,
Ir greitų traukinių pilnos stotys…
Tu sudėk tam kely kablelius,
Kad žinočiau, kada sustoti.

Į duris ir keliais aš beldžiuos,
Dega žvakė, bet lydosi vaškas.
Prie tavęs kaip prie žemės glaudžiuos –
Sakinys šitaip glaudžias prie taško…
          (Juozas Erlickas)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

SENTENCIJA
Kiek išbarstyta
Bučinių karštų!
Besaikė meilė
Liejosi kraštais.
Mes žvakę deginom
Dienos metu
Užmiršdami,
Jog vakaras ateis.
   (Algimantas Baltakis)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Nesibarkim, nereikia, -
Savo širdy paieškokim vasaros.
Pjovėjai ateis,
Nušienaus niūrias mintis
Ir sukraus į dideles stirtas,
Saulė išdžiovins sūrias ašaras,
Vėjai išlygins raukšles,
Į tavo kasas įpinsiu vasaros dūzgesį.
Medus lašės į ištiestus delnus.
Prispausiu pirštus prie lūpų
Ir tavo žodžius surinksiu
Į didelį širdies korį.
    (Arvydas Ambrasas)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

DAINUOJU  LIETUVĄ

Dainuoju Lietuvą kaip džiaugsmą,
išaugusį iš pelenų,
kaip savo rūpestį didžiausią,
kuriuo lyg vieškeliu einu.

Laukų ir pievų žalias šilkas
nuo durų slenksčio lig dangaus.
Protingos krosnies kvapas šiltas —
visai kaip artimo žmogaus.

Atsidaryk man, atsiverk man
visom širdim — kaip šaltiniu,
leisk pažiūrėt į šitą versmę
gyvos kalbos, gyvų žmonių!

Dar viskas gyva, viskas rėkia
kapais, muziejais, žaizdomis.
Imu į ranką duonos riekę
ir taip kalbuosi su jumis.

Kalbuos per vandenį, per duoną,
per orą, ugnį, per medžius.
Girdžiu iš visko, kas man duota,
jus — kaip lietuviškus žodžius.
  (Just.Marcinkevičius)

LOPŠINĖ  GIMTINEI  IR  MOTINAI

Laukai gražiai sugulę,
miškai gražiai sužėlę,
baltoji mano gulbe,
juodų arimų gėle!

Kiek rovė — neišrovė.
Kiek skynė — nenuskynė.
Todėl, kad tu — šventovė.
Todėl, kad tu — tėvynė.

Vienų namie mylėta,
kitų svetur vadinta —
mamos skara gėlėta,
muziejuj pakabinta.

Atrodo, kad lig šiolei
per lietų, vėją, sniegą
visi mes, tartum broliai,
po ta skara užmiegam.

Užmik ir tu, motule,
juodų arimų gėle!
Vaikai gražiai sugulę.
Rugiai žaliai sužėlę.
  (Just.Marcinkevičius)
****
Tai gražiai mane augino
laukas, pieva, kelias, upė,
tai gražiai už rankos vedė
vasaros diena ilga.

Tai gražiai lingavo girios,
uogų ir gegučių pilnos,
tai gražiai saulutė leidos,
atilsėlį nešdama.

Tai gražiai skambėjo žodžiai:
laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: L i e t u v a.
  (Just.Marcinkevičius)

TĖVIŠKĖ

Ramu į tėviškę sugrįžti
Keliais, kur veda į namus,
Ir čia kaip žydinčią jaunystę
Paklaust, kur išblaškys pasaulis mus.

Aš nebeklausiu liauno lino,
Kas laimę bėgančią pavys?
Užteks man vasarą palydint
Atmint saulėlydžių ugnis.

Nebedainuos dainų, lopšinių
Toli ten mieganti giria,
Tik vėjai išskalaus krūtinę
Ir neš, išneš mane iš čia.

Nors aš nenoriu melsvo šilko
Ir sesės saulės ant laukų,
Bet aš Tavęs, o Tėviške, išsilgau
Ir Tau vienai tikėt galiu.
     (V.Mačernis)

LIETUVOS ŽODELIS

O aš žodelį sau žinau
Ir širdyje jį vis laikau!
Neišbarstysiu, nepasakysiu,
Kaip meilę išgirdau.

O suskambėjo man jisai,
Kaip sakė jį viena tyliai!
Kaip motynėlė tarė širdelė
Taip saldžiai, maloniai.

Tėvynės balsas buvo jos!
Dabar man skamba visados!
Toks jis meilingas, toks jis širdingas,
Žodelis Lietuvos.

(Vydūnas,1909)

Agnusyte
Agnusyte portretas
Offline
Prisijungė: 11/16/2007

Šiandien eidamas 81-uosius metus mirė iškilus Lietuvos rašytojas, poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas Justinas Marcinkevičius.

Šią naktį mintimis pabėgau nuo savęs,

Pabėgau nuo daiktų, šaltų ir įkyrių.

Žinojau, kad kažką turėsiu parsivest,

Jaučiau, kad reikia rast kažką, ko neturiu.

 

Nes jau per žema tai, kas buvo aukšta.

Nes jau per menka tai, kuo pats lig šiol buvai.

Nes jau kiekvieną rytą, kiekvieną rytą auštant

Tie patys horizontai ir laivai.

 

Ir taip kankinamai ilgiesi tolumų,

Ir taip kankinamai ilgiesi aukštumų,

Ir taip kankinamai be tolumų ramu,

Ir taip kankinamai ramu be aukštumų.

 

Justinas Marcinkevičius

Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Ar be gyvenimo ko nors daugiau -
aukščiau, giliau, toliau, šviesiau - nebus?
gal jį kaip sieną - perlipt ar išgriaut,
išeit, nustebt - ir atsibust?
      (Justinas Marcinkevičius)
***
Gyvenimo miegu spalvotu
miegok miegok - pakol pakels:
gal šauksmas bus, o gal obels
šaka su pumpuru rasotu
į langą tyliai pasibels.

Atleisk - nusilenkiu aušrinei.
Atleiski - akmeniu lenkiuos.
Sušvinta skaudžiai paakiuos
tik du lašeliai. Paskutiniai.
Ar aš verkiu? Ar aš juokiuos?
    (Justinas Marcinkevičius)
****
Nuvyto dainavusio balsas. Gerumo gėlė,
užkišta už gyvybės paveikslo užgeso.
Šermukšnio uogos kaip kraujas laša be garso:
gailėtis gyvenimo - gyvenimo negalėt.
    (Justinas Marcinkevičius)
****
Ir meilė duonoj, ir gėlė balse:
Kiek duodi - tiek tavęs ir lieka.
Tai kas gi tu - ar kūnas, ar dvasia,
Gyvenime, saldžioji mūsų liepa?

Ir štai: laukų spalvotam čiulbesy
Suspaudžia širdį vasaros didumas.
Lyg jau buvai. Ar būsi. Bet esi
Į žemę pelenas, į dangų dūmas.
    (Justinas Marcinkevičius)
****
Kokia gelmė nelamės akyse!
Kaip ji bučiuoja  - ašara užverda!
Matau: artėja liūdesio dvasia,
ištrdama su meile mano vardą.

Saldus esi, gyvybės liūdesy,
kaip grūdas, nokstantis trumpam rugpjūty,
kai nežinia kieno ranka vėsi
suspaudžia karštą širdį: būti! būti!
    (Justinas Marcinkevičius)
****
 Gyva žieve priaugau prie
                           Jūsų
           Norėsite nuplėšt, labai skaudės
    Atėjus lapų išėjimo metui
         Tą vakarą kada manęs nebus
Brangieji mano kaip aš
                              Jus mylėsiu !
        Sau į kelią neėmiau aš nieko
       Viskas Jums, brangieji mano
                                lieka
                  Žemė, kvepianti medum ir gėlėmis,
           Ir dangus, nusėtas žvaigždėmis...
 (Justinas Marcinkevičius)
****

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

gyvenimas vejas mane
aš vejuosi gyvenimą
susitinkam trumpam

sakau jau
mano gyvenime
jis purto galvą

ar jis nepažįsta manęs
ar aš jo nepažįstu

kurį laiką einam kartu

aš žinau ką jis pasakytų man
jis žino ką aš jam pasakyčiau
tylim

apsimetu nepastebįs
atsisveikinimui
tiesiamos
rankos
        (Justinas Marcinkevičius)
***
Tu, krintantis, laikyk mane tvirčiau,
lig žemės nepaleisk manęs iš meilės.

Sukurk man sparną, einantį keliu
ir glostantį sunkumo šviesią galvą.

Iš to sunkumo - o, iš to akmens
išleisiu baltą džiaugsmo avinėlį.

Taiktai laikyk, laikyk mane tvirčiau
vadink džiaugsmu ir nepaleisk iš meilės.
          (Justinas Marcinkevičius)
*****
Lyg ne savo akim žiūriu.
Lyg ne savo balsu kalbu.
Iš tikrųjų, ką aš turiu?
Iš tikrųjų, dėl ko drebu?

Bet - žvaigždė aukštam vakare.
Bet - tyla toli ir giliai.
Ir tamsi paslaptinga giria,
už kurios ta žvaigždė nusileis.
          (Justinas Marcinkevičius)
****
parašysiu kaip niekad nebūna
tik iš krintančių lapų suprasi
jog tai buvo žemėj
                          skaitysi
ir galbūt tarp eilučių regėsi
sunkiai einančias mano akis

parašysiu kaip būna kai nieko
iš alsavimo gal ir pažinsi
jog tai aš
                  kai skaitysi
apkabink jį - tai viskas
ką turiu
           (Justinas Marcinkevičius)
****
lapo dieve angele žolės gailios
jau užsiveriančios gilumos gailiuos

buvo rankos žalios rankos mane lietę
buvo lūpos man kalbėję prašę liepę

nejutau nepamačiau neišgirdau
ar mažai manęs žaliavo čia ar daug
           (Justinas Marcinkevičius)

rudenine
rudenine portretas
Offline
Prisijungė: 12/23/2009

Dangau, tavo tylą - žvaigždėtą tavo drobulę -
karališką juokdario mantiją - vos velku.
Ak, nendrę, ak, mąstančią, lanksto vėjai užgulę,
amžinybės vėjai akli iš tavo, dangaus, akių.

Leisk man kalbėt, kad nesu nei prakeiktas, nei šventas.
Kalbėti šaknim, viršūnę kelti dangun:
ar kaltas gyvenimas, kad nori būti išgyventas,
kad nendrė atsitiesia ir pasivadina žmogum?
          (Justinas Marcinkevičius)
****
Dieve, tu mano Dieve -
mačiau tave vieną vakarą
ant kiemo vartų parimusį,
ir save, ir mane užmiršusį,
į kažką, ko niekas nežino,
įsižiūrėjusį -
               aš irgi žiūrėjau į ten,
bet mačiau tiktai tamsą.

Virš galvos sušlamėjo
pavėlavusio paukščio sparnai.
         (Justinas Marcinkevičius)
****
Meilei šviečiant, ašarą - ir tą
kaip malonę dangišką jaučiu.
Viešpatie, ar kryžius - tai našta.
o ne meilės sparnas ant pečių?

Kaip Tave iškėlė jis aukštai!
Koks tas pakylėjimas svaigus!
Ar matai mus, klausiu, ar matai
iš tenai, kur Tu - jau ne žmogus.
          (Justinas Marcinkevičius)

Dienos mintis

realu

Tai, kas realu, visada ypatinga.


Apklausos

Kokia mintimi dažniausiai pradedate savo dieną?:

Naujausi komentarai

Šiuo metu svetainėje yra

0 narių ir 0 svečių.