Man labai labai patinka poeto Donaldo Kajoko kūryba. Dėl savo pasikartojimų, skyrybos ženklų nebuvimo...

***

tai tik šilkas džiaugsme mano tiktai šilkas

tartum dvelksmas tavo lūpų mūsų rytą

lengvas lengvas švelniai slystantis į smilgas

nuo suklaupusių ant kelių viens prieš kitą

tai tik šilkas mano rankų tau į plaukus

skaidrios gijos mus apkritę lyg šventuosius

kas išsaugos džiaugsme mano kas išsaugos

mus tokius gražius kai atistosim

(D. Kajokas)

Labai apsidžiaugiau pamačiusi svetainėj poezijos skyrelį. Ačiū Agnei už šią puikią mintį. Tikrai beveik visos (o gal ir visi) turime sukaupę mėgstamų eilėraščių archyvą , kuris nuolat pasipildo naujais atradimais. Kas neabejingas poezijai, čia galėsime pasidalinti savo lobynais.

   JEI...

Jei danguje neliks lietaus,
Jei širdyje neliks žvaigždžių,
Jei akyse neliks žmogaus,
Jei laiškuose neliks raidžių,
Jei vėjas lapuose numirs,
Jei saulė danguje užges
Ir skausmas širdyje nurims,
Ir meilė meilėje paskęs...

Tu nenustok... Tik nenustok...
Širdie liepsnoki, siek dangaus...
Prašau tavęs... Prašau...
Ieškok...
Širdy – žvaigždžių, žmoguj – žmogaus...
   (Gintarė Stankutė)

Arbatos gėrimas giraitėje

dabar kai regis jau nesugebėčiau

nei darbą dirbt nei teisti nei paglostyt

lietaus užspeistas lyg žvėris po gluosniu

geriu arbatą traškančių erškėčių

geriu arbatą lietuje nes liepta

arbatą gerti lietuje kai lietūs

užeina netikėti ir iš lėto

nuplauna vienus o kitus palieka

arbatą gerti lietuje ant kranto

iš vėstančio puodelio mano rankoj

(Donaldas Kajokas)

Tolyn pašėlęs Laikas lekia.
Palaiminki gerumą, Laike,
Žmonių, kuriuos kasdien matau.
Tešviečia saulė Jiems skaisčiau,
Suteiki visa, ko Jiems reikia.
Ir Laike, dar tavęs meldžiu -
Atlygink jiems geru žodžiu.
     (Alma Karosaitė)

Rudenio lietus

Iš rudenio pašiurpusio dangaus

Lietaus lašai į žemę tyška...

Ir dažo nevilties spalvom

Alėjas, pakeles ir mišką...

Šauksme jau mirštančios gamtos

Kažkas lyg atšlama iš lėto

Aš pakeliu akis ir apsvaigstu,

Pamatęs krintantį

Raudonų lapų lietų...

(R.Kisielius)

svetimas šitas ruduo:
kur aš palikau savo šiltą ir draugišką,
ornamentuotą lapais ir plunksnomis,
tą aukso šiltumo rudenį?
svetimas šitas ruduo:
auksas sudegė per anksti,
vėjo vilkolakiai
ieško paklydusių sielų...
išmetu lagaminą,
į kurį niekada nedėjau
jokių daiktų,
nekalbant jau apie rūką -
eisiu ieškot rudens,
kaip pasiklydusio draugo,
su kitu lagaminu,
prikimštu saulės ir džiaugsmo.
             (A. Balbierius)

...Surankioti pabirusius žodžius

ir kiaurąnakt akių nebesumerkti,

po apsnigtu žiemovidžio medžiu

mažų miestukų viešbučiuose verkti.

Nepakeliama. Slegiančiai sunku,

bet nieko, nieko, nieko nepakeisti!

Savim išlikt, o tuo pačiu metu

ir nuogąstaut, ir teisinti, ir teisti...

Sukaupti šitiek valios ir jėgų,-

pro tylinčią, negyvą sniego dangą

kažkam ateinančiam pačiu laiku

ištiesti šiltą nedrebančią ranką.

(V. Palčinskaitė)

       Dešimtas ruduo
Ant lūpų jaučiu lietingo vakaro skonį.
Sutems - lyg atskirs nuo praėjusio laiko.
Svečiai neateis. Ir aš jau nebeisiu ieškoti
Dešimto rudens aplytų trūnyjančių laiptų.

Klevai netikėtai pagels. Ir mažyčiam miestely
Kris lapai šlapi ant pamiršusio vasarą stogo.
Galvosiu, kaip greitai ateinam iš gegužio į spalį,
Klausysiuos - gal jaunas šešėlis prie lango sustojo.

Ir vieną akimirką bus vaikiškai gera ir liūdna,
Pamačius dar sykį save sudužusio veidrodžio šukėj.
Naktis pasibaigs. Gaidžiai užgiedos prie malūno.
Saulėtekis ras juodą paukštį pageltusioj medžio viršūnėj.
       (Jonas Strielkūnas)

Geriausi dalykai visados yra šalia:
Kvėpavimas, šviesa tavo akyse,
Gėlės po tavo kojomis,
Kasdienės pareigos, kelias į tiesą,
Kuris prasideda tiesiai prieš tave.
Neraškyk žvaigždžių danguje,
Bet dirbk kaip dirbęs paprastus darbus
Ir būk tikras, kad įprastos pareigos
Ir kasdienė duona
Yra saldžiausi dalykai gyvenime.
        (Robertas Luisas Stivensonas)

Užgesinsiu žalsvą lempą

Savo kambary,-

Tegul sunkiasi pro langą

Sutema skaidri.

Aš užpūsiu atminimų

Virpančias žvakes.

Paklausysiu...

Prie vartelių

Vaikščioja kažkas .

Aš išeisiu,pažiūrėsiu.

Nieko nėr.Naktis.

Tiktai slankioja po sodą

Margas Lapkritys.

( Aleksys Churginas )

Ir vėl aš užmerktom akim
Žiūrėt nemoku į pasaulį.
Sakykit man, argi naktim
Staiga nušvisti gali saulė?
Kam ši naktis tokia ilga,
Kada žvaigždžių vilioja toliai?
Kodėl, kodėl pilka migla
Dažnokai šviesą man užstoja?
Dažnai suprasti negaliu,
Kodėl per rudeninį lietų
Išskrenda paukščiai link dausų,
Mane vienatvėje palieka?
Ar ne todėl aš išeinu
Giliom naktim per purų sniegą
Sidabriniu Paukščių Taku
Ten, kur žinot nereikia nieko.

Ruslanas Simonaitis

Ir štai baigei ketvirtą dešimtį.
Pati jėga ir aukštuma.
Apniko galvą - medį vešintį -
Gilesnės mintys ir šarma.

Aštrių kampų - mažiau. Jie dyla,
Bet kai kada, nors ir retai,
Žalios jaunystės recidyvai
Supurto visą nelauktai.

Ir kyla noras vaikščiot rankom,
Ieškot jaunimo vėl imi.
Tačiau jauni su tavimi
Bendros kalbos nebesuranda.

Tu jiems į tėvą panašus
Ir vien todėl jau atgrasus...
Prie senių pultum neiškentęs
Problemų spręsti didelių,
Bet seniam tu dar nesubrendęs:
Nei tau infarkto, nei dieglių...

Nemoki jų protu gėrėtis
Ir memuarų nerašai.
Žodžiu, pakol nesusirietęs,
Žemesnei kastai priklausai.

Merginos tokius dar pamilsta,
Bet ne už garbanas retas:
Turi sukurt spalvingą mitą
Apie nelaimes ir bėdas,

Kurias kentėjai ir kentėjai
Prispaustas furijos žmonos,
Ir iki šiolei nė vienos
Šviesios minutės neregėjai...

Bet jeigu skrupulą turi,
Kurį kai kas vadina sąžine,
Tik ilgesingai pažiūri
Ir kuo skubiau į šalį nešdinies...

Taip ir blaškais, lyg ką pametęs,
Plebėjas ten, plebėjas čia...
Ir pagalvoji nejučia:
Tai bent atėjo kvailas metas
Vėlu jau dūkt, anksti dar mirt.
Belieka viena: sėst ir dirbt...

Vincas Giedra

Prisikėlimas

Bandysiu iš naujo, iš naujo bandysiu

apsėti laukus,

pasodinti medelių...

Juk būna: po tūkstančio metų sudygsta,

išlikęs tarp šukių, kviečio grūdelis.

Ne visada potvyniai,

sausros ir

liūtys,

ne visad pasėliais keliauja galvijai.

Turėtų juk būti,

turėtų juk būti

ir derliaus gražaus,

ir gražių pinavijų.

Turėtų kažkas ir laukt,

ir tikėti

kartu su manim - per sausrą ir lietų...

Ir jeigu dar sykį aš būčiau apviltas,

turėtų kažkas man išsaugoti viltį

lyg mažą vienintelį kviečio grūdelį,

kuris, išgulėjęs tarp miesto griuvėsių,

po tūkstančio metų sudygti dar gali.

...Bandysiu iš naujo...

...Statysiu ir sėsiu...

(Jonas Mačiukevičius)

Ką širdžiai veikt, Karaliau,
jeigu ne skaudėti
(juk, sako, ašaromis
ji tik nusiprausia).
Jai, sako, reikia leisti
kartais paliūdėti
ir kokias tris dienas su ja
pavaikščiot apsiblausus.
Po to paimt
už rankos švarią širdį,
saulutės rankšluosčiu
apgobti ir sušildyt
ir palydėt namo
širdužę mielą
darbuotis ir toliau
svarbiausiam skyriuj Sielos.
Kad dirbtų darbą:
jaustų, plaktų,
žiūrėtų džiaugsmo
kad visiems užtektų,
o kai pavargs - kad pailsėtų,
kai susiteps -
kad vėl liūdėtų....
   (Giedrė Beinoriūtė)

Žiūrėdamas į rudenį nutyla kūnas
ir matoma tampa dvasia
šokanti ant krintančio lapo
lietus kažko ieško leisgyvėj kiemo žolėj
ant aprasojusio lango stiklo
nesąmoningai piešiu
vaikišką saulę.
  (Justinas Marcinkevičius)

Sugrįžimas

Ėmė lyt, ir naktis sušlapo,

Ir pakvipo erdvėm ir žuvim,

Ir spindėjimą žalio lapo

Tu pasiėmei su savim.

Ir tau liko tasai žalumas,

Kaip saulėlydis rausvas šuva,

Lėtas laikas ir pilkas dūmas

Ir pilna debesų kalva.

Jei paklydęs kada gulėsi

Dykumoj, po saule žiauria,

Tu galėsi grįžt į pavėsį

Medžio, mirgančio ežere.

Pamatysi temstantį krantą,-

Kur mėnulį velka žvejai,-

Ir šešėlį šuns, kurs supranta,

Kur per šitiek metų ėjai.

Savo pažadą ištesėjęs,

Tu girdėsi: krenta lašai-

Ir stovėsi kaip Odisėjas,

Nežinodamas ar grįžai.

(H. Radauskas)

Dėkoju tau, kad ugnimi buvai,
Kai atėjau aš pūgoje sužvarbus,
Dėkoju tau, kad vėju atskridai,
Vienatvę išvarei už vartų.

Dėkoju tau, kad saule nušvitai,
Kai gyvenau juodžiau už naktį,
Dėkoju tau, kad lietumi lietei
Karščiuojančią bejėgę mano kaktą.

Dėkoju tau, kad žodį suradai,
Kada tyla lyg bomba sprogt galėjo.
Dėkoju tau, kad jūra man ošei,
Kai nemiga galvūgaly budėjo.

Dėkoju tau, kad ąžuolu rėmei,
Kai baimė kojas man pakirto,
Dėkoju tau, kad samanom glaudei,
Kai akmeniu buvau pavirtus.

Dėkoju tau, kad kartu gyvenai,
Tą pačią žvaigždę mes mylėjom.
Dėkoju tau.
Dėkoju dar labai už tai,
Kad padėkot išmokau ir suspėjau...
          (Angelina Zalatorienė)

Jau nebūsiu lietum -
   žemei verkti gana...
Ir gana dainų
   apie rudenį.
Vėl pavasariu siaučia
   širdis alkana,
vėl į liepsną veržias
   pabudinta...
Vėl į saulę iš lūpų
   skrieja daina,
tik į saulę -
   pasiekt ar sudegti!
Te plaštakės skrydžiu
   pasibaigia diena,
nepabūgus ko nors
   netekti!
Dek, gyvenime! Siautėk
   raudona liepsna,
tegu saule nušvinta
   akys!
Jau nebūsiu lietum -
   žemei verkti gana.
Būsiu žydinčia pieva
    plaštakėms...
   (Vilija Aleknaitė)

kai nublunka dažai...
kai melas tampa nesaldus...
kai miršta nekalti
ir žudo nekalti kaltus...
kai visa, kas brangu ir šventa, pavirsta tik pigiais žaislais...
ir tirpsta, tirpsta amžinybės rankose, su savo kūnais negyvais...
Ach... kaip širdis išsiilgsta paprastumo...
To nuoširdaus ir tyro vaiko juoko...
To šilto ir nesuvaidinamo artumo...
Ir net lietaus, bet su žaibais ir tikro...
Sugrįžt į paprastus namus...
Prisėst po paprastu dangum...
Išgerti paprasto vandens...
Permirkti paprastu lietum...
Išvysti paprastas akis...
Nusišypsoti paprastai...
Išmesti paprastas mintis...
Ir būt laimingiems amžinai...
  (Gintarė Stankutė)

Raktas

Kažkas man įdavė šį sunkų raktą,

linksmai pasakęs:- Eik ir atrakink.-

O ką man atrakinti? Skrynią, kaktą,

vartus į pragarą ar vartelius širdin?

Kažkam tikriausiai šitas raktas tinka,

kažkur yra ta užkeikta spyna.

Tiktai neaišku, kas ten užrakinta,-

teisybė? Lobis? Dievo dovana?

Gal polėkis, kursai lakins ir lamdys?

Gal kvaitulys, kuris iškart praris?

Kada man lemta ir kažin ar lemta

surast tą užraktą ir tas duris?

O gal nėra nei durų anei vartų,

o raktą įdavė, kaip gyvastį, tik tam,

kad braučiausi į kuo tamsesnę kertę,

į kuo slaptesnę širdį sutiktam?

(Algimantas Mikuta)

Gyventi:
Kaip medis, kaip žolė ar plaštakė,
Nežiūrint į juodai
   baltą ciferblatą
   su negyvais skaitmenimis.
Matuoti laiką
   pagal rugių žydėjimą
   ir laukų kvapą,
pagal paukščių atsisveikinimą
ir sugrįžimą.
   (Janina Degutytė)

Būkim šiandien geri...
Jūros kvapo pripildytos
tegu plasta ramiai
mūsų didelės širdys.
Būkim švarūs
lyg pajūriu
riedančios smiltys,
kaip saulėtekiai tyros
tebūnie ir svajos, ir viltys...
Skriskim
paukščiai baltais
per didelį
šviesų pasaulį -
neužlies niekas
žodžiais šaltais
mūsų kopomis
braidančios saulės.
   (Vacys Reimeris)

Vakarienė

Nusirišiu prijuostę raudonryšę-

kviestinės vakarienės neberuošiu.

Visi svečiai, netyčia vėl sugrįžę,

atras tik tamsiai žalią alijošių

virtuvėj ant nušluostytos palangės,

tarp netvarkingai sudėliotų indų.

Visi, kurie ne sykį šičia lankės,

ar prisimintų dar,ar prisimintų...

O laiptinėj ne mano žingsniai skamba.

Uogienę ne iš mano uogų verda.

Seni žurnalai, sumesti į kampą,

prarijo mano pavardę ir vardą.

Bet gal kažkas dienų tėkmėj padūko

ir ilgo kelio duonos paragavo,

ir vėl iš mano mėlyno puoduko

lėtai ir tyliai geria juodą kavą.

Galbūt kažkas surinka: negaliu!

Ir moteris, siaurus pečius atlošus

išeina iš namų.

Nėra gėlių

vardadieniui.

Tik žalias alijošius.

(V. Palčinskaitė)

EILĖRAŠTIS APIE ATMINTĮ

Tu lauki pasitraukusių? Giliai
Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,
Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,
Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,
Nemirtingumas ir pušų spygliai.

Nebežinia, kuris iš jų teisus,
Ir kai rašai išsiskyrimų sumą,
Nebetenki betikslio vientisumo
Ir pats skiries į priešingus balsus.

Belieka ratas, brėžiamas peiliu,
Žymė stikle ir dulkės ant lentynų –
Tiek netiesos, tiek laisvės ir eilių
Ir taip nedaugel tikrojo likimo.

Belieka du balsai. Jie palytės
Šio miesto šiltą ir nejaukų tūrį.
Jiems buvo duotas lašas atminties.
Tu. ją turi. Ir niekas jos neturi,

O blaškosi, sparnuota ir akla,
Tarsi kregždė, kurios negeidžia lizdas,
Ir ko bevertas tavo klasicizmas,
Linksma ir iškilminga mokykla?

Taip valanda, nuo mūsų atskirta
Ji pasmerkta, nukrinta kaip skara
Ant kambarių, koridorių ir laiptų,
Ir ant spragos, kuri vis tiek yra
Tarp būtojo ir būsimojo laiko.

Venclova, Tomas. Kalbos ženklas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1972.

Leiskite mums pragyventi dieną neskubant,
kaip tą daro gamta.
Tegul joks ant tako nukritęs riešuto kevalas
ar praskrendantis uodas nepastoja mums kelio.
Leiskite mums ateiti anksti ir akimirksniu išnykti,
greitai ir niekieno netrukdomiems.
Teateina žmonės ir išeina,
Tegul skamba varpai ir verkia vaikai —
Juk iš to susideda diena.
Jei kaukia traukinys, tegul kaukia, kol užkims.
Jei skamba varpai, kodėl mes turėtumėm bėgti?
Laikas tėra tik tekanti upė,
Prie kurios aš vaikštau žvejoti.
   (Henris Deividas Toro)

"Laikas tėra tik tekanti upė,
Prie kurios aš vaikštau žvejoti."

Šitos eilutės superinės tiesiog, ačiū !!!

Dangaus ir žemės delnuos,
Gėlių ir saulės šviesoj
Laiko muzika skamba.
Sustoki, klausykis, išgirski,
Kas pasaulio simfoniją groja...
Gal džiaugsmo dalelę pajutęs
Baltą paukštį paliesi?
Ir suprasi žodžius visose akyse,
Ir eiti keliu nebus sunku:
Balta paukštė gyvens
Tavoje širdyje.
   (Eglė Budrytė)

Lopšinė

Užmiki,vis vien kas bebūtum,-

Ar tu mano draugas, ar priešas-

Sakau tau:

Labanakt, užmiki...

Tą naktį praeivę su juoda skraiste ant peties

Kaip vaikas augyvę

Prie lopšio mielai pasitiki.

Labanakt, užmiki...

Užmerki akis kietai kietai

Ir pirštais užspauski ausis!

Jau sutemom dengias dangaus skliautai,

Ateina naktis - -

Varyki šalin tas mintis,

Kad nieko daugiau neregėtum,

Kad nieko daugiau negirdėtum,

Kad nieko nejaustum daugiau.

Labanakt, užmiki

Kad, rytui išaušus,

Širdis tau suplaktų smagiau.

Laimingas, kas tiki,

Kad rytą vėl saulė sušvis.

Nors dabar tik naktis, tik naktis.

Vis vien kas bebūtum,-

Sakau tau:

Labanakt, užmiki - -

Laimingas, kas tiki - -

(Vincas Mykolaitis - Putinas)

     Kaip nupiešti paukštį.

Pirmiausia reikia nupiešti narvelį,
su durim atvirom.
Po to nutapyti
Kažką mielo,
Kažką paprasto,
Kažką gražaus,
Kažką vertingo
paukščiui.
Paskui padėti paveiksliuką ant medžio
sode,
miške,
arba girioje,
pasislėpti už medžio,
nieko nekalbant,
nejudant.
Kai paukštis atlėks,
jei jis išvis atlėks,
žiūrėti be galo tyliai
ir laukti, kol paukštis įeis į narvelį,
o kai jis bus viduje,
pamažėle duris uždaryti teptuku.
Paskui
ištraukti vieną po kito narvelio virbus,
atsargiai, nepalietus nė vienos paukščio plunksnos.
Po to nutapyti medžio portretą,
parinkus pačią gražiausią šaką
paukščiui.
Taip pat nutapyti lapus
     ir kvepiantį vėją, saulės dulkes,
žvėrių ir žolynų šlamesį
              vasaros kaitroje.
O paskui laukti, kol paukštis įsigeis giedoti.
Jei paukštis negiedos,
tai blogas ženklas,
ženklas, kad tas paveikslas prastas.
Bet jeigu jis užgiedos, tai geras ženklas,
ženklas, kad galite pasirašyti.
Tada švelniai ištraukite
jo vieną plunksną
ir savo parašą padėkite
                         paveikslo kampe.
     (Žakas Preveras)

Įsiklausyk į skambančią naktį,
Nuo šalčio kai skyla medžiai, aptekę smala,
Kai sproginėja stori sienų rąstai.
Kokią pasaką gražią
Seka degdamos malkos!
Negirdi, kaip be garso prasiveria durys
Ir įeina tylėdami žmonės, svetimi, nepažįstami,
Su savo slaptom mintim,
Susėda aplink motiną ugnį
Lyg švenčių stalą:
Iš lėto garuoja nuo jų apmaudas,
Pyktis, nepasitikėjimas.
Nereikia nei duonos, nei druskos, nei vaišių -
Užtenka ugnies poezijos.
Kai nebeliks malkų,
Sukūrensim mano visus eilėraščius,
Kad degtų ugnis iki ryto,
Degančią širdį paliksiu,
Kad šildytų ji ir šviestų,
Kad nepažįstami žmonės
Kartu klausytųs karštų liepsnos žodžių
Ir kad ilgai neišeitų.
   (Arvydas Ambrasas)

kai ramu kai nesinori nieko

kai jau viską regis ir turi

leidžias lengvas ilgesys gal sniegas

sidabriniam gruodžio pajūry

tau į delnus -

štai ir jį turi

o ramu lyg neturėtum nieko

(Donaldas Kajokas)

mintis? gražiausia – išlenkta kaip burė

jūs klausiat apie viltį? šįryt neturiu

o ta kurią turiu pati būties neturi

ak apie būtį klausiat?.. pusė keturių

(Donaldas Kajokas)

štai ir viskas

štai ir nieko

vien tik atšvaitas ant sniego

tik aukštų smailų kulniukų

...retos žymės tik smeigtukas

nejučia ką tik išslydęs

iš plaukų drėgnos pelytės

ak išslydęs ak ant sniego

štai ir viskas

štai ir nieko

(D. Kajokas)

ŽIEMOS DARBAI

Žiema sminga žemėn kristalais
Ir nučiuožia ledo stalais
Ir pabyra brangiais metalais
Ir prabyla apaštalais:

Auksaburniais, sidabraburniais
Vakariniais vario varpais -
Ir į pusnį rausiasi kurmiais
Ir vadinas visais vardais:

Deimantinės mirties arsenalas,
Ir plėšrių planetų karai,
Ir šviesa, ir pasaulio galas,
Ir fantastiški vakarai.

Žemė skrenda erdvėj be pastogės,
Skaldo medį speigai karšti.
Skambalais pavirtusios rogės
Subyrėjo dangaus pakrašty.

H.Radauskas

      SNIEGO SAPNAI
 Netylėk per dienas, mano mažas brolau,
           Aš nupiešiu tau sniego sapnus,
        Ir kai baigsis pati paskutinė diena,
               Nebijosi, kad jau nebebus,

  Tos eglutės nupuoštos šiaudiniais žaislais,
             Ir takelio artyn prie vandens,
  Svirties girgždesio, vėtros, vokų su žiedais,
              Ir tavęs giedrą naktį rudens...

  Tik sapnuosi, kad šoki sniege su vilkais..
           Spalvos liesis, kol liks tik balta
                            Tavo siela
               Kažkur niekada pasibaigs,
                              Su naktim,
                        Ir nušvis su aušra...
    (Gintarė Stankutė)

Trupa dienos
Trumpos, bet gilios
Ir į žemę... į širdį sminga
Kvepia duona,
Skamba tyla,
Ir atrodo beveik laimingas
Tas buvimas po debesim,
Tas ėjimais tykiais rytojais
Kol pavirstam malda ir ugnim,
Ir audra atkeliauja šuoliais
O mes šokam kažkur laike,
Susiviję jausmais lyg spiralėm…
Trupa dienos... Ir mes drauge
Trupam tyliai – kitaip negalim...
        (Gintarė Stankutė)

Tokios dienos
tylios ir ramios
lyg užmingančios,
lyg prisikėlę
lekia, sukasi, krenta ir gelia
tarsi paukščiai
ant mūsų šešėlių

ir nežinom,
kur eiti kol sninga
kol dangus vėl įgaus seną spalvą
tu vis klausi:
sakyk, ar laiminga?
aš šypsausi,
nuleidusi galvą
   (Gintarė Stankutė)

Kas visa tai – pradžia ar pabaiga?

Kam visa tai – materijai ar dvasiai?

Bet štai, praplėšus debesį, staiga,

tave paliečia saulė – ir nedrąsiai

šypsotis tartum kūdikis imi:

pirmiausia lūpomis,

paskui – ir širdimi.

J.Marcinkevičius

Palinkęs į meilę žmogau,
Su krintančio lapo dvasia!
Kai šauksi tamsoj - neužgauk
Gėlės arba paukščio balse.

Kai ranką ištiesi - tegu
Šviesa sulapoja jinai.
Dejuoja už mūsų langų
Pavargę gyvybės sparnai
     Justinas Marcinkevičius

Vis ieškau panašumo su medžiu
ir su savim.
Ir pats savęs meldžiu:
mielasis, niekam saulės neužstok!
Gyvenimas kiekviename kitoks.
Kiekvienas - tai ir vienas ir visi.
Kiekviename - buvai arba esi.
Kiekvienas - ir kartu, ir atskirai.
Nelaužk savęs - man skauda, ką darai!
          Justinas Marcinkevičius

Lyg paukštį glostytum,
Arba žiūrėtum į basą vaiko pėdsaką
Smėly...
Taip gyveni.
Yra tavy gerumas,
Ir mano žodžiai auga į tave.
Antai pražydo obelys, neskinsiu,
Nebaidomas tegul gerumas gieda.
Prigyja nulaužta obels šaka,
Ir vaiko lopšį vėl po ja kabinam,
Matai, sakiau, kad pabaigos nėra.
   (Justinas Marcinkevičius)

Kalnas

Vingiuodamas, į kalną kilo takas

mažai kieno bevaikštomas. Žolė

lyg vesdama, lyg rodydama kelią,

uždusus bėgo prieš akis, trumpam

prie kokio kupsto stabteldama – tarsi

nutarus atsikvėpt. Tada keleivis

į slėnį žvelgdavo. Ir liūdesys,

ir nuovargis apniaukdavo jo veidą.

Atsiminimai glaustėsi prie jo

lyg didesni ar mažesni krūmokšniai.

Erškėtrožės spyglys, palietęs ranką,

ją ligi kraujo įdrėskė. Keleivis

nulaižė kraują ir ilgai galvojo,

ką primena jo skonis. Užsimerkė.

Paskui iš lėto ėmė leistis. Kalnas

tarytum stūmė nuo savęs. Žemyn.

2004

Justinas Marcinkevičius

Sapnas

Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau.

 - Ką gi tu matei Mėnuly?

 - Ten saldainių krūvos guli, Plaukia upės limonado, Stovi kalnas Šokolado,

 O ledų, o ledų — Vos gali paeit — slidu! Puoliau valgyt ir laižyti, Net širdis apsalo… Bet pažadino mamytė: Pusryčiai ant stalo.

 Sapnavau, sapnavau, Kad Mėnulyje buvau. Va saldainių popierėliai Kišenėlėj šnara. Mama, kam mane prikėlei? Kaip Mėnuly gera!

 Man mamytė veidą prausia Ir šypsodamasi klausia: — Ar tik tu nėjai į spintą, Kur saldainiai guli? Šiandien spinta užrakinta – Skrisk sau į Mėnulį.

 Va tai tau, va tai tau, Iš Mėnulio nukritau.

Justinas Marcinkevičius

Tyliai ir šventai
sninga, sninga, sninga.
Kur tik užmatai -
balta ir teisinga.

Sniego baltumu
sąžinė sužėri.    
Ką tiktai imu -
panašu į gėrį.

Nuo dangaus krantų
šitas baltas niekas.
Tartum aš krentu.
Tartum krinta sniegas…
       (Justinas Marcinkevičius)

Karaliau, labas,

šventės artinas...

džiugu, baugu,

ramu ir neramu, -

ar atsisės drauge

prie stalo artimas?

Ar gerai nuotaikai

Užteks jėgų?

Karaliau, šventės...

dovanos, stebuklai.

tikėt ar netikėt

Kalėdiniu seniu?

Susėsim vėl

prie stalo kuklūs

ir meilės duoną

vėl užgersime vynu,

Karaliau, labas...

Šventės dieną

Tau baisiai noris

palinkėt

(tu pats žinai)

to tikro vieno

dalyko iš visos širdies...

     G.Beinoriūtė

Jau sninga

o mūsų tiek pat

prie ugnies

kuri šildo ir glosto

tie kvapnūs sapnai

ant spalvotų ryškių

atvirukų

lyg vakar regėtam

Bergnmano filme

melancholiškai tobulos

valandos slenka

Kalėdos

kada skamba varpeliai

mūs tylinčių sielų dūžiais.

    Edita Misevičiūtė

          VAIKYSTĖS KALĖDOS

Mano galvoje, lyg pūga, siaučia prisiminimai,
O širdyje taip šilta ir gera.
Nors rankų galiukai šąla nuo žiemos speigų
Ir į veidą pučia šaltas šiaurės vėjas.
Snaigės krenta ant skruostų
Ir ištirpsta, lyg čia jų net nebūtų buvę,
O mano mintys nuskrieja į vaikystės Kalėdas.
Mane užplūsta žalio medžio kvapas,
Lyg sapne, prieš akis išnyra apšalęs langas,
O aukštai danguje matau tūkstantį žvaigždžių.
Mamos pirštai nusega krentančią žvaigždę
Ir tyliai sušnabžda į ausį:
„Tai angelai grįžtantys į žemę...“
Kaip norėčiau vėl tikėti angelais ir Kalėdų seneliu,
Tačiau stebuklai išėjo su naivia vaikyste,
Kuri niekada nebegrįš, kaip prabėgęs laikas.
Noriu sugrįžti į vaikystės Kalėdas,
Noriu vėl tikėti stebuklais...

    (Simona Matulevičiūtė)

KALĖDOS

Viskas įvyko.

Viskas – giliai.

Sniegais apsnigo

Visi keliai.

Ant mūsų žingsnių,

Klaidų,

Dorybių –

Laiko tapyba.

Vėjo tapyba.

Tik šiąnakt

Laikas kitoks –

Jame

Vėl

Žaidžia

Vaikas

Dievo kieme.

    Genovaitė Žibikienė

Skamba žingsniai
Ant ledo,
Ant sniego —
Į Bernelių Mišias einat jūs.
Ne Betliejaus žvaigždė — meilė veda,
Ne žvaigždė jus prikėlė iš miego ...
Skamba žingsniai
Ant ledo,
Ant sniego —
Jūs prikėlėt šilus.

Žinot patys
Tą kelią
Per lauką —
Stebuklinga šviesa nelydės.
Prakartėj rasit Jėzų vaikelį,
Prakartėj Išganytojas laukia —
Žinot patys
Tą kelią
Per lauką —
Jums nereikia žvaigždės.

Ten karaliai
Gal klaidžios
Po tyrus,
Kai skambės čia, lyg varpas, naktis —
Lydi mus Dievo akys atlaidžios,
Šildo mus apšarmojusios girios -
Ten karaliai
Gal klaidžios
Po tyrus
 

Ir žvaigždės nematys. 

        L.Andriekus

Baltas Kalėdų Angelas

Daugel darbų nudirba:

Žadina, budina žmogų

Kol jo širdis suvirpa.

Savo sparnais nušluosto

Mūsų kasdienį stalą

Ir ašarėlę nuo skruosto

Vargano, mažo žmogelio.

Rankomis stengias nuplauti

Purvą nuo mūsų kojų.

Baltas Kalėdų Angelas

Savo baltumą aukoja.

Liepa. Kalėdinės variacijos

www.rasyk.lt