PĖDSAKAI

Primary links

Navigation

Keliauja dykuma du žmonės - laisvamanis prancūzas ir arabas. Nusileidus saulei, arabas atsiklaupia ir pradeda melstis.
Kai baigė maldą, atsistojo, tada prancūzas jo paklausė:

- Ką tu čia dabar darei?
- Meldžiausi.
Laisvamanis nusijuokė:
- Ar tu esi tą Dievą kada nors matęs?
- Ne, - atsakė arabas.
- Ar tu esi kada Dievą palietęs?
- Ne!
- Tuomet esi visiškas kvailys, jei garbini Dievą, kurio nei matei, nei palietei, nei kaip nors kitaip užčiuopei ar pajutai.
Arabas nieko neatsakė.

Anksti rytą prancūzas atsikėlęs sako:
- Žiūrėk, čia kupranugario būta.
Arabas abejingai klausia:
- Ar tu jį matei?
- Ne! Aš miegojau.
- Tai gal rankomis palietei?
- Ne! Sakau, miegojau!
- Tai kaip tu gali tikėti, kad čia buvo kupranugaris? Nei matei, nei palietei, nei kaip nors kitaip pajutai?
- Apie tai, kad čia buvo kupranugaris, aš sprendžiu iš jo paliktų pėdsakų, - atsakė prancūzas.
Tuo metu rytuose pasirodė spindinti saulė. Arabas ištiesė į ją ranką ir tarė:
- Tik pažiūrėk! Koks didingas Dievo pėdsakas!
(iš kun.Jako knygos „Ieškau žmogaus")