Reikia drąsos, kad stovėtum tvirtai, kai kiti atsitraukia ar pasiduoda baimei; reikia drąsos, kad paaukotum šiandieną dėl rytojaus; reikia drąsos, kad rizikuotum žinomu dėl nežinomo; reikia drąsos, kad paleistum vieną paukštį, esantį rankoje, tam, kad gautum du ar daugiau, tupinčius krūmuose, ir reikia labai daug drąsos, kad stovėtum vienas ir kovotum UŽ tai, ko nori...

(Vikas Malkani)

Neseniai perskaičiau knygą, kurioje gyvenimas buvo lyginamas su kelione traukiniu.Įdomu... Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys. Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos  kelionės metu:tai mūsų Tėvai.

Gydytojas liūdnai pakraipė galvą. Paciento būklė negerėjo.
Jau dešimt dienų senyvo amžiaus vyriškio sveikatai
gydymas nedarė jokio poveikio. Jis bejėgiškai gulėjo ligoninės palatoje ir, regis, nejautė jokio noro kovoti dėl savo gyvybės. Buvo išsekęs ir praradęs viltį.
Kitą dieną įžengęs į palatą gydytojas vėl pakraipė galvą.
Tik šį kartą iš nuostabos. Senukas atrodė lyg naujai
gimęs. Atsirėmęs į pagalves jis sėdėjo lovoje, jo skruostai
buvo sveikai nuraudę.
- Ir kas gi jums nutiko? - paklausė gydytojas.

Jei turėtum tik vieną minutę, ką pasirinktum? Minutę tylėti? Minutę kalbėti, o gal minutę mylėti?
Ilgai ieškojau atsakymo į šį, rodos, labai paprastą klausimą. Tarsi vaidintum trijuose skirtinguose spektakliuose...

Minutė tylėti... galbūt.. įsivaizduoju save tarp minios žmonių.. tokią atsidavusią pilkumai ir beprotiškai išsiilgusią kažko.. tyliu... likus minutei žodžių būtų maža, kad ta minia mane išgirstų... spektaklis tęsiasi, vienintelis žodis jau maudžia gerklę... akyse ašaros... smėlio laikrodis negailestingai byra man į saują...

„Meilė – kai eini pavalgyti ir kažkam duodi bulvyčių fri nenorėdamas, kad jis tau jų duotų atgal.“ (Gianluca, 6 metai)
„Kai mano močiutė susirgo artritu, ji daugiau nebegalėjo pasilenkti ir nusilakuoti sau kojų nagų. Todėl mano senelis visą laiką daro tai už ją, nors jam ir skauda rankas. Tai meilė.“ Rebeka (8 metų)

Mažų vaikų paklausė, kaip nuspręsti, su kuo tuoktis. Jų atsakymai gana įdomūs.

1. Jūs ieškote kažko, kas mėgsta tuos pačius dalykus. Jei jūs mėgstate sportą, jai taip pat turi patikti, kad jūs mėgstate sportą, ir ji turi pasirūpinti keptomis bulvytėmis ir padažu.

Alanas, 10 metų.

2. Niekas iš tikrųjų neapsisprendžia, kol neužauga, ką jie ketina vesti. Dievas nusprendžia visa tai daug anksčiau, ir jums vėliau reikia sužinoti, su kuo jūs būsite.

Kristen, 10 metų.

Ką sakyti tiems kuriuos mylime.......

Tu nuostabus... Tu neatsiejama mano dalis... Myliu tave... Aš esu tau  dėkinga... Tu esi mano gyvenime svarbiausias (-ia): svarbiau už vaiku, už karjerą, už draugus, už viską... Kaip gerai, kad esi... Aš laimingas (-a), kad susituokiau su tavimi... Tu mano geriausias (-ia) draugas (-ė)... Jei galėčiau pasukti laiką atgal, išekėčiau (vesčiau) už tavęs (-e) dar kartą.... Šiandien noriu laiką leisti tik su tavimi... Man labai tavęs trūko... Visą dieną nesilioviau apie tave galvojęs (-usi)... Nuostabu pabusti šalia tavęs... Visada tave mylėsiu... Man patinka tavo akių švytėjimas... Aš pasitikiu tavimi... Žinau, kad visada galėsiu tavimi remtis... Tavo dėka jaučiuosi gerai... Didžiuojuosi, kad tu su manimi... Atsiprašau!... Aš suklydau... Kas tau labiau patiktų?.. Man malonu klausytis tavęs... Neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs...