Pamenate mokyklinius rašinėlius „Laimingiausia mano vasaros atostogų diena", ties kuriais kone mirtinai nusiplūkdavome, galuodamiesi klausimu: apie kurią rašyti? Galvoju, o jei taip - apie laimingiausią viso gyvenimo dieną?.. Kad ir nepatirtą - tik įsivaizduojamą?..

Žmogus nusprendė uoliai rūpintis prieš savo namą augusia pievele, kad ši taptų tobula žalia ,,angliška'' veja. Kiekvieną laisvą akimirką jis skirdavo pievelei prižiūrėti. Jautėsi beveik pasiekęs tikslą, bet štai vieną pavasario dieną pastebėjo pievoje išdygusius spindinčių geltonų gėlių ūglius.
Puolė juos rauti. Tačiau kitą dieną žalioje vejoje geltonavo kiti du žiedai.
Nupirko stiprių nuodų. Bergždžios pastangos.
Nuo to karto žmogaus gyvenimas tapo nesibaigančia kova su atkakliomis geltonomis gėlėmis, kurių kiekvieną pavasarį išdygdavo vis daugiau ir daugiau.

Nakties tyloje pas mane atėjo išmintis ir atsistojo prie mano guolio. Ji pažvelgė į mane švelniu motinos žvilgsniu, nušluostė ašaras ir tarė: “Aš išgirdau tavo sielos šauksmus ir atėjau jos nuraminti. Atverk man savo širdį ir aš pripildysiu ją šviesos. Prašyk manęs ir aš tau parodysiu tiesos kelią”.

Didysis Leonardas da Vinčis sutiko nutapyti didžiulę Jėzaus ir apaštalų paskutinę vakarienę vaizduojančią freską Milano Švč. Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame. Jis troško sukurti šedevrą, tad dirbo labai kruopščiai, neskubėdamas. Nepaisant vienuolių nekantrumo, darbas į priekį ėjo iš lėto.

Sniegas – tai eilėraštis. Eilėraštis, krintantis iš debesų baltomis lengvomis snaigėmis. Šis eilėraštis nusileidžia iš dangaus lūpų, iš Dievo rankos. Jis turi vardą. Spindinčio baltumo vardą. Sniegas.

Pora šventė penkiasdešimties metų santuokos jubiliejų. Abu švytėjo džiaugsmu, apsupti vaikų ir vaikaičių.

Kažkas vyro paklausė, kokia ilgos ir laimingos jo santuokos paslaptis. Garbaus amžiaus ponas minutėlę užmerkė akis ir, tarsi bandydamas prisiminti tolimos praeities įvykį, ėmė pasakoti.
- Liucija, mano žmona, buvo vienintelė mergina, su kuria eidavau pasivaikščioti. Aš augau vaikų namuose, po to turėjau sunkiai dirbti, kad įsigyčiau tai, kas būtina.

„Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas." (Josephas Fortas Newtonas)

---------------

„Ar prisimenate sniego tvirtovių statymą? Iškritus lipniam sniegui mes statydavome didelę sieną. Po to, ruošdamiesi mūšiui, lipdydavome gniūžtes. Komanda, kurie pastatydavo geriausią sniego tvirtovę, paprastai laimėdavo, kadangi ta siena juos geriausiai apsaugodavo.