Pamenate mokyklinius rašinėlius „Laimingiausia mano vasaros atostogų diena", ties kuriais kone mirtinai nusiplūkdavome, galuodamiesi klausimu: apie kurią rašyti? Galvoju, o jei taip - apie laimingiausią viso gyvenimo dieną?.. Kad ir nepatirtą - tik įsivaizduojamą?..

Gydytojas liūdnai pakraipė galvą. Paciento būklė negerėjo.
Jau dešimt dienų senyvo amžiaus vyriškio sveikatai
gydymas nedarė jokio poveikio. Jis bejėgiškai gulėjo
ligoninės palatoje ir, regis, nejautė jokio noro kovoti dėl
savo gyvybės. Buvo išsekęs ir praradęs viltį.
Kitą dieną įžengęs į palatą gydytojas vėl pakraipė galvą.
Tik šį kartą iš nuostabos. Senukas atrodė lyg naujai
gimęs. Atsirėmęs į pagalves jis sėdėjo lovoje, jo skruostai
buvo sveikai nuraudę.
- Ir kas gi jums nutiko? - paklausė gydytojas. - Dar

Žmogus nusprendė uoliai rūpintis prieš savo namą augusia pievele, kad ši taptų tobula žalia ,,angliška'' veja. Kiekvieną laisvą akimirką jis skirdavo pievelei prižiūrėti. Jautėsi beveik pasiekęs tikslą, bet štai vieną pavasario dieną pastebėjo pievoje išdygusius spindinčių geltonų gėlių ūglius.
Puolė juos rauti. Tačiau kitą dieną žalioje vejoje geltonavo kiti du žiedai.
Nupirko stiprių nuodų. Bergždžios pastangos.
Nuo to karto žmogaus gyvenimas tapo nesibaigančia kova su atkakliomis geltonomis gėlėmis, kurių kiekvieną pavasarį išdygdavo vis daugiau ir daugiau.

Jei turėtum tik vieną minutę, ką pasirinktum? Minutę tylėti? Minutę kalbėti, o gal minutę mylėti?
Ilgai ieškojau atsakymo į šį, rodos, labai paprastą klausimą. Tarsi vaidintum trijuose skirtinguose spektakliuose...

Minutė tylėti... galbūt.. įsivaizduoju save tarp minios žmonių.. tokią atsidavusią pilkumai ir beprotiškai išsiilgusią kažko.. tyliu... likus minutei žodžių būtų maža, kad ta minia mane išgirstų... spektaklis tęsiasi, vienintelis žodis jau maudžia gerklę... akyse ašaros... smėlio laikrodis negailestingai byra man į saują...

„Meilė – kai eini pavalgyti ir kažkam duodi bulvyčių fri nenorėdamas, kad jis tau jų duotų atgal.“ (Gianluca, 6 metai)
„Kai mano močiutė susirgo artritu, ji daugiau nebegalėjo pasilenkti ir nusilakuoti sau kojų nagų. Todėl mano senelis visą laiką daro tai už ją, nors jam ir skauda rankas. Tai meilė.“ Rebeka (8 metų)

Neseniai perskaičiau knygą, kurioje gyvenimas buvo lyginamas su kelione traukiniu.Įdomu... Gyvenimas – kaip kelionė traukiniu: vieni įlipa, kiti –išlipa, kartais įvyksta nelaimingi atsitikimai, kai kuriose stotelėse mūsų laukia siurprizai, kitose tik gilus liūdesys. Vos gimę, mes lipame į traukinį, kur surandame mums brangius žmones ir tikime, kad jie liks visada drauge visos  kelionės metu:tai mūsų Tėvai. Bet tiesa yra visai kitokia.Jie išlipa vienoje stotelėje,palikdami mūs vienus be savo šilumos, draugystės, meilės.

Mažų vaikų paklausė, kaip nuspręsti, su kuo tuoktis. Jų atsakymai gana įdomūs.

1. Jūs ieškote kažko, kas mėgsta tuos pačius dalykus. Jei jūs mėgstate sportą, jai taip pat turi patikti, kad jūs mėgstate sportą, ir ji turi pasirūpinti keptomis bulvytėmis ir padažu.

Alanas, 10 metų.

2. Niekas iš tikrųjų neapsisprendžia, kol neužauga, ką jie ketina vesti. Dievas nusprendžia visa tai daug anksčiau, ir jums vėliau reikia sužinoti, su kuo jūs būsite.

Kristen, 10 metų.